pakeitęs ugningąjį Paulių IV (Caraffa) atšaukė jį atgal į Romą. Ghislieri priešinimasis nesutrukdė, kad 1565, mirus Pijui IV, jis būtų išrinktas naujuoju popiežiumi. Pasirinkęs Pijaus V vardą, aiškiai išsakė savo ketinimą tapti didžiu reformuotoju, įgyvendinant Tridento susirinkimo nutarimus ir dvasią. Jo reformos prasidėjo Romoje. Pijus V priėmė sprendimus svarbius visai Bažnyčiai. Vyskupai privalėjo reziduoti savo vyskupijose, vienuoliniai ordinai turėjo būti reformuojami. Reformuotas Brevijorius bei Romos Mišiolas tapo visuotinai privalomi, išimtys padarytos tik toms vietinėms apeigoms, kurios gyvuoja ne mažiau kaip 200 metų. Romos katekizmas papildytas ir išverstas į daugybę kalbų, o jaunimo katekizavimo instrukcijos tapo privalomos visiems parapijų kunigams. 1567 m. Tomas Akvinietis paskelbtas Bažnyčios daktaru ir 1570 m. išleista nauja jo raštų redakcija.
Tarptautiniuose santykiuose Pijus V susidūrė su dviem priešiškomis jėgomis: Otomanų imperija ir Reformacija. Prieš pastarąją Italijoje ir Ispanijoje jis naudojo inkviziciją, tačiau Anglijoje jo intervervencija nebuvo tokia veiksminga. Jis išleido bulę In Cena Domini (1568), kur siekė tam tikro popiežiaus siuzireniteto pasaulietiniams valdovams. Po pakartotinių nesėkmingų bandymų sutaikyti karalienę Elžbietą su Romos Bažnyčia, ši buvo ekskomunikuota 1570 m. bule Regnans in excelsis , kurioje pavaldiniai atleidžiami nuo ištikimybės jai. Nepakankamai suprasta Anglijos katalikų padėtis dar labiau apsunkino situaciją, oponentams suteikė nuostabią galimybę apkaltinti juos nelojalumu ir išdavyste.
Pijus V patyrė stulbinančią sėkmę kovodamas su tolesniu turkų veržimusi į Europą. Jungtinis popiežiaus, Ispanijos, Venecijos, Genujos, Savojos, Neapolio, Maltos ordino ir kt. laivynas lemiamai nugalėjo turkų flotilę Lepanto mūšyje. Tai sužlugdė jų jėgą Viduržemio jūros regione. Tai buvo paskutinis, tačiau pats sėkmingiausias popiežiškas bandymas sulaikyti ir nugalėti islamo jėgą nauju kryžiaus žygiu, pasitikint maldos galia.
Šventuoju paskelbtas 1712 m. |