Žodžio tarnystė - Pamokslavimas

Dievas ypatingu būdu pašaukė Dominyką Žodžio tarnystei - “pamokslauti”. Iš šio pašaukimo kilo visas jo dvasingumas. Labai svarbu teisingai suprasti žodį “pamokslavimas”, nes juo pavadintas Pamokslininkų ordinas. Atnaujinta konstitucija naudoja terminą “Žodžio tarnystė”, kad išvengtų neteisingo supratimo, kylančio dėl šiais laikais atsiradusių šalutinių žodžio reikšmių.

Neteisinga žodį “pamokslavimas” suprasti labai plačiai, reiškiantį bendrai “Evangelijos liudijimą” kokiu nors būdu. Visas krikščioniškas gyvenimas yra Evangelijos liudijimas ir apima visas tarnystes. II Vatikano Susirinkimas aiškina, kad Kristaus ir krikščionio tarnystė yra triguba: (1) Žodžio tarnystė (pamokslavimas, mokymas, evangelizavimas, pranašavimas), (2) bendruomenės statymo tarnystė (valdymas, ganytojų pareigos, socialinė veikla, artimo meilės darbai ir t.t.), (3) liturginė tarnystė (kunigiška tarnystė siaurąja sakramentų šventimo prasme ir užtarimo malda). Įveltume painiavą jei apie antrą ir trečią tarnystes sakytume, kad tai pamokslavimas. Tik pirmoji yra pamokslavimas tikraja ir tiesiogine prasme, ir būtent šiai Žodžio tarnystei Dominykas buvo pašauktas.

Dominykas pasirinko šią tarnystę, likusias palikdamas kitiems, kaip padarė Dvylika, “Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų... patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai.” (Apd 6 2, 4). Klaidinga visgi sakyti, kad dominikoniškas apaštalavimas yra viskas, ką bedarytų dominikonai. Žodžio tarnystę turime pasirinkti pirma visų kitų didžiųjų krikščioniškų tarnysčių, kad sektume Dominyką, ištikimai jo dvasiai.

Kitas klaidingas žodžio “pamokslavimas” suvokimas, tai suprasti jį perdaug siaurai, tapatinant su kunigo pamokslu mišiose. Pradžioje net naujokai kartais buvo siunčiami pamokslauti. Pamokslavimas dažnai vyko ne mišių metu, ir netgi ne bažnyčioje. Šv. Paulius sako mums: “skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku” (2 Tim 4, 2). Vieta ir laikas nenusako pamokslavimo. Dominikoniškas pamokslavimas nesiriboja kokia nors viena žmonių grupe. Jis turi būti pritaikytas atsiliepti į visų reikmes nuo jauniausio iki vyriausio, mažiausiai apsišvietusio ir labiausiai išsimokslinusio, turėti reikalą ir su paprasčiausiais ir su pačiais giliausiais dalykais.

Dominikoniškas pamokslavimas neapribotas vieno kokio nors bendravimo ar žiniasklaidos būdo. Jo tikslas pasiekti žmones intelektualiai ar emocionaliai, parašytu ar pasakytu žodžiu, plastiniu ar vaidybiniu menu, per radiją ar televiziją.

Pamokslavimą tikru pamokslavimu padaro ne vienas kuris iš tų būdų, o tai, kad jis yra Evangelijos Žodžio perdavimas, taip, kad ne tik paliečia širdį, bet ir nušviečia protą supratimo šviesa, bei augina tikėjimą. Įpatinga šv. Dominyko įžvalga buvo, jog tikras tikėjimo supratimas prieinamas ne vien elitui, o kiekvienam krikščioniui. Mūsų Viešpats savo tarnystę taip pat pašventė daugiausiai mokyti žmones, net mažiausiai išmanančius, perdavė jiems savo žinią pasakojimais, kuriuos vadiname “palyginimais”. Bažnyčios istorijoje visada buvo Žodžio tarnystė, bet ji atrodo labiausiai apleista. Mes statome bažnyčias, švenčiame sakramentus, atliekame artimo meilės darbus, bet nesirūpiname mokyti ir aiškinti tikėjimą žmonėms. Savo tikėjimo neišmanymas Dominyko laikmečio žmones nuvedė į manichėjų ereziją ir šv. Dominykas, pajutęs šį didį poreikį įkūrė Ordiną.

Trečias neteisingas žodžio pamokslavimas supratimas, inspiruotas amerikietiškos kultūros individualizmo, yra teiginys, kad jeigu Dominikonų ordino tikslas yra pamokslavimas, tai kiekvienas dominikonas turi būti pamokslininkas. Dominykas suprato kitaip. Dar prieš įkurdamas brolių bendruomenę, jis įsteigė uždarą kontempliatyvių seserų, kurios nepamokslauja, vienuolyną. Dominikonų šeimos vienuolės nėra nė kiek mažiau dominikonės dėl to, kad gyvendamos kontempliatyviai nedalyvauja aktyvioje pamokslavimo tarnystėje. Dar daugiau, tarp brolių, įskaitant ir kunigus, irgi visada buvo tokių, kurie nepamokslauja. Pamokslavimas yra Ordino kaip bendruomenės tikslas, o ne atskirų jo narių.