Malda

Bendruomeninis gyvenimas yra dominikoniško pamokslavimo šaltinis, o malda - Kristaus Dvasios šaltinis, kuris mus ir sujungia į bendruomenę.
Dominykas ragino, kad, kai tik įmanoma, mūsų malda būtų liturginė, orientuotųsi į Eucharistiją ir Valandų liturgiją, nes visas jo dvasingumas yra bažnytinis. Jis visada suvokė, kad būti krikščioniu - tai būti Kristaus Kūno, Bažnyčios, nariu (plg. Ef 5, 24) ir nepaliaujamai melstis už jo augimą. Tačiau Dominykas yra ir nuolatinės asmeninės maldos pavyzdys. Dažnai, verkdamas ir dūsaudamas jis naktimis meldėsi už nusidėjėlių atsivertimą. "Devyni šv. Dominyko maldos būdai” pasakoja, kad jis meldėsi visa savo būtimi, kūnu ir siela.
Tradicinei dominikoniškai liturgijai būdingas platus kūno gestų naudojimas: nusilenkimas, klūpėjimas, sukniubimas, procesijos. Dominykas maldoje dažnai dūsavo ir verkė, bet dažnai džiūgavo ir giedodavo himnus, kai kartu su broliais pėsčiomis keliaudavo pamokslauti, panašiai kaip Jėzus ir Dvylika. Jis nuolat ragino, kad broliai gyvai ir džiaugsmingai giedotų liturgijoje.

Dominikoniška malda yra kontempliatyvi - t.y. ji neapsiriboja prašymais, bet išauga į dėkojimą, garbinimą, šlovinimą. Šv. Tomas Akvinietis apibendrino ordino misiją žymiaja fraze - “Kontempliuoti ir tuo, ką gauni kontempliuodamas dalintis su kitais” (Summa Theologiae II-II, q. 188, a.6.c.). Kotrynos Sienietės Dialogai, persmelkti Dominyko dvasia, rodo kaip per kontempliatyvią maldą didžiosios Credo (Tikėjimo Išpažinimo) tiesos nustoja būti vien formuluotėmis ir tampa gyva realybe.
Šios Įsikūnijusio Žodžio kontempliacijos pavyzdžiu visada buvo Dievo Motina, kuri “dėmėjosi visus šiuos dalykus [Sūnaus gyvenimo įvykius] ir svarstė juos savo širdyje” (Lk 2, 19). Nuo XV a. Švč. Mergelės Marijos rožinis glaudžiai siejamas su Dominyko ordinu. Jis sujungia dominikonišką gestų naudojimą maldoje skaičiuojant karoliukus ir Jėzaus gyvenimo įvykių kontempliaciją kartu su Marija.
Dominikoniškai kontempliacijai labai svarbūs rožinio Kančios slėpiniai. Su Pauliumi skelbiame “Kristų nukryžiuotąjį” (1Kor 1, 23), nes tobuliausiai Dievas apreiškė save tada, kai buvo labiausiai nesuvokiamas - ant Kryžiaus. Akvinietis sako, kad iš nukryžiavimo išmoko daugiau nei iš kurios nors, knygos ir visi mūsų šventieji Kryžių laikė svarbiausiu studijų ir maldos objektu. Tad nenuostabu, kad daug mūsų mistikų patyrė kančią savo pačių kūnais, kaip šv. Kotryna, turėjusi stigmas.
Džiaugsmo ir Garbės slėpiniai neatskiriami nuo Kančios ir taip pat buvo patiriami mūsų šventųjų, turėjusių Dieviškojo Kūdikio ar galutinės Kristaus pergalės ir Bažnyčios išaukštinimo regėjimus.
Dominikoniška kontempliacija padeda ne tik suvokti šiuos slėpinius antgamtine prasme, bet ir nušviečia kasdienius mūsų gyvenimo įvykius bei besiklostančią istorijos dramą. Šie slėpiniai glūdi sakramentuose, ypač Susitaikyme ir Eucharistijoje. Susitaikymo sakramentas apima mūsų atgailą ir atsivertimą, o Eucharistija, kaip sako šv. Tomas Akvinietis, kartu yra “mūsų Viešpaties kančios atminimas, jo malonės atnaujinimas dabar ir būsimosios šlovės laidas”.