Bendruomenė

Antrasis Dominikonų dvasingumo principas - bendruomeninis gyvenimas. Iš savo sunkios patirties Dominykas suprato, kad Žodžio tarnystė nebus sėkminga vieno žmogaus pastangomis, ji reikalauja komandinio darbo. Šiandien daug jaunuolių trokšta būti vienuoliais pirmiausia dėl bendruomeninio gyvenimo. Tai geras motyvas, bet Dominykui jis nebuvo pagrindinis. Svarbiausia jam buvo Žodžio tarnystė, o bendruomenė - šaltinis veiksmingam šios tarnystės įgyvendinimui. Negalima priešinti šių dviejų dalykų. Evangelija, kurią skelbiame, yra Dievo Karalystės, tikrosios bendrystės Kristaus Dvasioje, Evangelija. Kad skelbtume šią Evangeliją, turime ja gyventi, taigi pamokslavimas ir gyvenimas krikščionių bendruomenėje yra neatskiriamai susiję. Dominikoniška bendruomenė nėra menkesnis dalykas už pamokslavimą, ji yra tikrasis pamokslavimo autentiškumo šaltinis. Savaime aišku, tai krikščionių bendruomenė, kurios vienybė pagrįsta ne vien gerais žmonių santykiais, bet santykiais, perkeistais tikėjimo, vilties ir pasiaukojančios meilės.

Tokia bendruomenė, kaip kiekviena krikščionių bendruomenė, stovi ant mūsų krikšto įsipareigojimų Kristui ir savo pilnatvę pasiekia Eucharistijos bendrystėje. Tikroje bendruomenėje jaučiame vienas kito palaikymą sunkumuose ir kartu džiaugiamės laimėjimais. Tai turi būti tikra brolystė ir seserystė Kristuje, kuris visada išklauso, atleidžia ir padeda, net savo gyvybės kaina.

Evangelijos bendruomenė negali pasitenkinti vien paprastu pareigų atlikimu, ji siekia sekti Viešpatį evangeliniais patarimais: neturtu, išlaisvinančiu meilę žmonėms nuo meilės daiktams, skaistumu, kuris žmonių meilę išgrynina ir klusnumu, kuris asmeninius polinkius ir norus nulenkia bendruomenės ir misijos labui. Šv. Dominykas, kaip ir jo amžininkas šv. Pranciškus, pabrėžė neturtą, nes žinojo, jog niekas nepatikės pamokslininku, kalbančiu apie dangų, kai akivaizdu, kad jis mąsto apie žemiškas gėrybes. Tačiau, skirtingai nei Pranciškaus, Dominyko dvasingume neturtas nėra kertinis dalykas. Tomas Akvinietis sako, kad vienuolinis neturtas matuojamas ne tuo kiek nuosavybės turime, bet ar turime tik tiek, kiek reikia pamokslavimo misijai ir iš jos kylančiam gyvenimo būdui.

Dominykas nenorėjo, kad klusnumas taptų sunkia našta, ir tai atsispindi aiškiame reikalavime, kad pakeitimai konstitucijoje nėra nuodėmė. Mūsų ordine klusnumas nėra aklas ar tarniškas, tai noras dirbti kartu ir pripažinti, kad reikia tramdyti savo nuomonę ir emocijas, mokantis gyventi ir darbuotis drauge su kitais. Bendradarbiavimas netrukdo kūrybingumui, o asmenines dovanas padaro vaisingesnėmis.

Dominykas pasižymėjo gyvenimo skaistumu, kuris padarė jį atidų kitų jausmams. Kadangi skelbiame “Kristų nukryžiuotąjį” (1 Kor 1, 23), kontempliuodami turime jį artimai pažinti. jo atvirumas ir pažeidžiamumas neįmanomi tiems, kurių akys užmerktos, o širdys užkietintos geismų, kaip tų, apie kuriuos rašė šv. Paulius: “neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi” (Rom 1, 31).

Gyvenimas bendruomenėje susijęs su atgaila ir reikalauja asmeninės aukos. Dominykas atkakliai ragino, kad atgaila būtų regulos dalimi, reikalaujant griežtos disciplinos nevaldomiems malonumo ir patogumo troškimams ir susitelkimo į ordino misiją. Jo paties pavyzdys rodo, jog jis nuolat turėjo gilų atgailos motyvą, kurį norėjo įkvėpti ir savo broliams. Dominykas troško vienytis su Kristumi jo aukoje Tėvui dėl nusidėjėlių atsivertimo. Jis priimdavo ir net siekdavo kentėjimų, kad galėtų skelbti Kristaus kančią ir ja dalintis, kad jo pamokslavimas neštų gyvenimą. Šis nenugalimas troškimas vienytis su Kristumi ant kryžiaus, akivaizdus visuose didžiuosiuose ordino šventuosiuose. Jei ir negalime pasiekti tokio lygio savęs atidavimo, galime tokioje dvasioje priimti mūsų gyvenimo būdo sunkumus ir mūsų tarnystės nesėkmes.

Šiuolaikinio gyvenimo aplinkybės ir tarnystė reikalauja pakeitimų reguloje, pritaikytoje tryliktam amžiui. Dominykas numatė, kad tai būtų galima padaryti konstituciškai, jei tokie pakeitimai tarnauja pagrindiniams ordino principams ir misijai. Reformaciniai judėjimai, siekiantys atgaivinti įkūrėjo dvasią, ordine vyko nuolat. Kartais jie nebuvo teisingi, perdėtai įtakoti romantizmo, siekė pirmykščio gyvenimo būdo, tokio kaip pirmųjų dominikonų. II Vatikano susirinkimas aiškiai moko, kad neprotinga bandyti pasukti istoriją atgal. Taip pat mes žinome, kad nebūsime ištikimi šv. Dominyko charizmai, kol savo laikmetyje nerasime atitikmenų asketiniam ir atgailos gyvenimo būdui, kuris Dominyką ir jo sekėjus padarė tokius “panašius į Viešpatį”.